Eibas, išplėštas iš mirties nagų, grįžta į žmonių pasaulį. Tačiau jo grįžimas skausmingas – vyras grįžta ne džiaugtis naujai dovanotu gyvenimu, o kentėti. Jis neteko pačių mylimiausiųjų ir artimiausiųjų – žmonos ir sūnelio. Patirta priešmirtinė agonija ir artimųjų netektis sukrečia Eibą ir apverčia visus jo pojūčius aukštyn kojom. Vyras įgyja gebėjimą matyti keistą šviesą, spinduliuojamą žmonių. Jis mato ir girdi tai, ko paprastų mirtingųjų ausys nepagauna. Tai balsai iš anapus – negyvųjų šnabždesiai. Vyro pečius užgula sunki atsakomybės našta – negyvėliai jam suteikia žinių, prieš kurias jis negali užsimerkti. Jų dėka Eibas gali numatyti, kurių žmonių laukia mirtis. Tai nelengva – jam tenka apsispręsti, likti pasyviu stebėtoju ar išgelbėti pasmerktuosius. Negalėdamas ramiai stebėti, kaip mirtis gviešiasi draugų ir pažįstamų gyvybių, Eibas ryžtasi juos gelbėti. Tačiau įsikišęs į lemties reikalus, jis greit supranta, kad padarinių negalės numatyti ir kontroliuoti...