Italijos televizijos užsakymu gimusiame eksperimentiniame filme Federico Fellini dokumentiniu stiliumi užgroja jausmingą, avangardišką ir sarkastišką gyvenimo pokario Europoje alegoriją. Jis pasirenka XIII amžiaus bažnytėlėje repetuojančio simfoninio orkestro metaforą, kuria vaizduoja visą žmoniją kamuojančias kasdienines problemas. Kaip ir reikėjo tikėtis, geriausios akustikos ieškantys muzikantai palūžta ir pradeda konfliktuoti tarpusavyje, o galų gale pažeria pretenzijų vokiečių kilmės dirigentui ir vadybininkams. Sekdamas genialaus kompozitoriaus ir ilgamečio kolegos Nino Rotos muzikos garsais režisierius mėgina išryškinti orkestrantų patiriamą džiaugsmą, skausmą, triumfą, liūdesį ir vilčių žlugimą.