Genijus vaikas - tampa tiesiog prakeiksmu sau. Negailestingai vejantis pianisto ateities šlovę, jo rūpestingi, bet pernelyg reiklūs tėvai, turintys ambicingiausiųjų savo planų, kad jų sūnus taptų didžiu pianistu, atima iš jo laisvę, laiką, draugus, pramogas...

Ir palaipsniui jo tikrojo gyvenimo prasmė pavirsta į Nieką. Gerai, kad nors išliko dar ištikimas draugas - jo senelis, tiesiog apsėstas lėktuvais, ir dar septyneriais metais vyresnė "gyvenimo draugė" - nuoširdi, bet šalta jo atžvilgiu, buvusi jo jaunoji vienadienė auklė-prižiūrėtoja. Mažasis vunderkindas niekam nieko nenori įrodyti. Jis tiesiog trokšta gyventi normalų gyvenimą, kaip kad gyvena ir visi paprasti vaikai bei sekti savąją žvaigždę, o ne uoliai vykdyti tėvų sukurptą planą. Bet štai paradoksas - pakeliui į tai jis turės aukoti viską, kas jam buvo suteikta gamtos, ir atrasti savyje naujus talentus, ir netgi išgelbėti kai ką... Bet, vis vien nuo savosios žvaigždės jam niekur nepasprukti...